Laura
„Kodėl aš čia?“
Dienos kelionė visada prasideda taip.
Akių obuoliai besivartantys tarsi Teloloto kamuoliukai dubenyje ir drambliškai pilkšvo atspalvio oda — lyg raudonio niekada ir nebūtų buvę. O ką jau kalbėt apie šilto kraujo srovę po ja.
Vieni pradeda purtyti koją, kiti kramtyti nagus, treti susiima už galvos, ketvirti sėdi nekrutėdami lyg norėdami nuslėpti faktą, kad jie čia.
Bet klausimas vis vien išlieka tas pats.
„Kodėl aš čia?“
– Nes mes važiuojame į tavo atgulimo vietą, arba, jeigu buitiškai sakant, į tavo kapą ar duobę, – atsako vairuotojas.
– Kaip suprasti „mano atgulimo vietą“?
– Na, man ne visada patinka būti tokių svarbių žinių pranešėju, bet jūs mirėte. Prieš geras dešimt minučių buvo jūsų laidotuvių iškilmės. Jeigu atsuktumėte galvą atgal, pamatytumėte ten savo karstą. Tiesa, jūsiškiai turi gerą skonį — išrinko ąžuolo medieną, puoštą raižiniais. Brangus šis zaraza. Ir sunkus.
Tada moteris pradėjo spiegti, kiek jos pavasario oro neturintys plaučiai teleido. Tačiau niekas jos jau nebegirdėjo, tik šalia sėdintis kiek kresnas, kiek praplikęs, bet tvarkingai apsirengęs išlygintus marškinius pavežėjas. Matot, už katafalko ribų — ji egzistuoja tik nuotraukoje kurią rankose laiko Audronė.
– Prašau, nusiraminkite. Esu daręs tai tūkstančius kartų. Viskas bus gerai. Mes nuvažiuosim į Rožių kapines, o jūs pamatysite savo artimuosius ir iškeliausite. Kad ir kur jūs ten visi iškeliaujate. Regis, kažkada ir pats sužinosiu, – šyptelėjo jis.
– Aš išgėriau visą pakuotę migdomųjų. Užsiverčiau kaip kokius nelemtus braškinius ledinukus, – prabilo moteris, tarsi priešais save matytų paskutinių gyvenimo akimirkų vaizdo įrašą.
– Tiesa. Ir jus ramiai gulinčią rado jūsų draugė, kaip ten jos vardas… A! Audronė.
– Man buvo labai sunku, aš verkiau ir verkiau. Ir buvau tokia viena. Mane paliko vyras, – tarsi po truputį dėliodama dėlionę, kalbėjo ji.
Moteris, retoriškai sėdinti pakeleivio vietoje, buvo sustingusi ties maždaug trisdešimt aštuoneriais metais. Turėjo šviesius plaukus, susuktus į nepriekaištingai tvarkingą kuoduką, bei buvo švelnių bruožų, smulkaus sudėjimo, mėlynų akių. Priminė labai trapią laukų gėlę. Arba narcizą, tą vieną iš geltonesnių.
– Ar tas šunsukis buvo laidotuvėse? O jo kekšė? – staiga griežtesniu tonu vėptelėjo moteris.
– Jūsų buvęs vyras buvo, net sukalbėjo labai jautrią kalbą apie jus. Sakė, kad buvote geriausia, kas jam nutiko ir kad itin dievino jūsų gaminamą kalakutienos troškinį. Bet, deja, Laura, negalėčiau žinoti, ar kuri ten buvusi dama yra jo meilužė.
– Iš kur žinote mano vardą?
– Juk jūs mano klientė. Esu profesionalas, – švelniai atsakė vairuotojas. – Aš Petras.
Kai Petras įsidarbino laiduotuvių transporto paslaugų teikėjų ir pradėjo vežioti jam nepažįstamų žmonių palaikus įvairiomis formomis (urnose ar tai karstuose) į jų amžino atilsio vietas, jam tebuvo trisdešimt. Dabar jau jam visi šešiasdešimt penki. Ir su pirma paimta urna jis pradėjo matyti vaiduoklius. Arba vėles, arba mirusiuosius — kaip čia pagarbiau pavadinsi.
Tiesa, jie nebuvo šiek tiek permatomi ir neleido keistai ūžiančio garso, bet ir nebuvo tie patys įprastai gyvi žmonės. Vienus nuo kitų Petras atskirdavo pagal spalvas ir jausmą.
Tą pirmąją darbo dieną jis vos nenuvažiavo į griovį iš išgąsčio. Visai suprantama naujoko savijauta, tiesa? Laimei, pasitaikė labai supratingas mirusysis, kuris žinojo, kad yra miręs. O žino tikrai ne visi. Tai buvo senolis, miręs aštuoniasdešimt dvejų. Jam nebuvo baisu, jis buvo laimingas ir paaiškino Petrui, kad norėtų šį paskutinį pasivažinėjimą pabūti tyloje.
– Petrai, aš gailiuosi, kad išgėriau tas piliules, – tarė Laura.
– Verčiau to nedaryk, juk tai paskutinė tavo kelionė šioje realybėje. Dabar tu sėdi ant odinės sėdynės ir esi paskutinį kartą Laura.
– Bet, po viso to jis laimėjo. Mano brangusis vyras mane palaužė ir pamatė, kad aš nesugebu gyventi viena.
– Nenoriu tavęs nuvilti, bet visi tavo artimieji pavalgys gedulingus pietus ir išsiskirstys į savo gyvenimus. Jie apie tave pagalvos kartą į kelis mėnesius, o galiausiai kartą į keletą metų. Tu nebesi dalis šio pasaulio, esi tik istorija, tik nuotraukos, tik daiktų pėdsakai. Mes visi tokiais tapsime. Todėl nekvaršink sau galvos dėl jų ir galvok apie tai, kas tavęs laukia.
- O kas manęs laukia?
- O kaip aš norėčiau žinoti, bet, deja, nežinau. Tik tiek, kad bus viskas gerai. Visi su kuriais atsisveikinau rodės buvo labai džiugiai nustebę prieš pat išnykstant iš mano akių.
- O kodėl tu mane matai? Ar esi koks ekstrasensas? - kiek atsiplaidavusi ir priglaudusi vieną galvos pusę prie lango paklausė moteris.
- Arba pamišėlis. Pradėjau matyti mirusiuosius tik įsidarbinęs pavežėju. Niekur niekada nieko daugiau nematau išlipęs iš šio juodo Mercedes-Benz automobilio. Sakau žmonai, kad šis metalinis gražuolis — dviejų dimensijų portalas. Be to, vienintėlis žmogus kuris manimi tiki ir tėra mano žmona, na dukra dabar jau irgi nebe taip keistai į mane žiūri. Daugiau net ir bijau kam pasakyti. Žinai, moksliniai bandymai ir balta vienutė man nepatiktų. - juokavo Petras.
Radijui nustojus čirškėti kaip duonos skrudintuvei pradėjo groti Elvio Preslio daina „Take my Hand“ ir Lauros vaiduokliškos akys sužibėjo.
- Ar gali pagarsinti? - paprašė ji.
Ir Petras kaip tikras savo paslaugos profesionalas taip ir padarė.
Laura nusikėlė penkis metus atgal. Anuomet ji vis dar gyveno su savo tėvais ir galvojo, kad tai labai gėdinga. Bet, kad galėtų pagaliau išsinuomuoti kokį vieno kambario butą Vilniuje — jai reikėjo pastovaus darbo. O tokia užduotis kol kas jai buvo neįkandama.
Tai nereiškė, kad ji nebandė.
Pirmasis jos darbas buvo indų plovėja senamiesčio skersgatvio kavinėje pavadinimu “Viščiukai ir Bulvytės”. Kaip ji dabar prisimena, buvo brutalu — be sustojimo valandų valandas plauti indus iki kol krumpliai rodos pradėdavo kraujuoti kaip po itensyvios dvikovos bokso ringe. Tuomet bulvių skutimas po kriaukle, kol virtuvės šefai lakstė po virtuvę visur taškydami riebalais, karts nuo karto aptaškydami jai galvą. Bet labiausiai jai nepatiko žvilgsniai. Taip, žvilgsniai. Padavėjų, vadovių ir virėjų. Jie visi į ją žiūrėjo tarytum ji nors ir atsistojus ir išsitiesus vis vien nesiektų jų bambų. Lyg ji nebūtų svarbi ar įdomi.
Indų plovėja ir tiek.
Taip ji žinoma jautėsi ir pati su savimi — būdama dvidešimt septynerių, baigusi mokyklą beveik prieš dešimtmetį ir nieko didaus nenuveikusi po to. Praėjus keletai savaičių Laura iš nepasitenkinimo išdaužė visas po ranka esančias pigias kavinės stiklines ir buvo išsiųsta namo su vokeliu jos menko uždarbio, žinoma su nurašytais nuostoliais. Jos mama rodos nenustebo ir grįžusiai namo sarkastiškai vėptelejo:
– Kaip suprantu, dar neišsikraustysi. Mes juk tikrai su tėvu nieko prieš neturime beveik trisdešimtmetį kūdikį.
– Atleisk, susirasiu kitą darbą. Prižadu, – atsakė Laura, nukabinusi nosį ir žvilgčiodama į netoliese sėdintį tėvą, kuriam niekada nerūpėjo, kas vyksta jo paties namuose. Kai kas nesugebėtų atskirti šių namų vyro nuo pliušinio meškino, gulinčio ant krėslo.
Tačiau, nepaisant to, kad ji sėkmingai sugebėdavo apžavėti darbdavius per darbo pokalbius, jokioje darbovietėje ilgai vis vien nepavyko užsibūti. Karštakošiškas temperamentas – kartais galėtum pamanyti, kad vietoje kepenų pas Laurą stovi pečius, vis užsikuriantis ir leidžiantis dūmus pro ausis. Būtent tai sužavėjo Mindaugą, išvydusį labai nekaltos ir mielos išvaizdos padavėją, siunčiančią velniop įkyrų klientą.
Mindaugas buvo vienos įmonės direktorius, penkeriais metais vyresnis nei Laura, iš pasiturinčios šeimos. Tądien jis paprašė ugningosios padavėjos numerio, į ką ji atsakė:
– Išgraužk.
Bet numerį, akivaizdu, kad pavyko jam gauti. Kad ir kiek vėliau. Gal keliais mėnesiais vėliau, lankantis kiekvieną trečiadienio popietę per Lauros pamainą.
Mindaugas, nors ir išvaizdus bei sėkmingas vyras, neišlaikydavo romantinių santykių ilgiau nei vienerius metus. Sako, nebuvo sutikęs tinkamos kandidatės, ir visos moterys labai greitai nuvildavo. Bet sutikęs Laurą, jis ją vedė vos po vienuolikos mėnesių draugystės.
Daugelis iš išrinktosios artimųjų negalėjo patikėti, bet štai ji dar prieš vestuves persikėlė į savo rodos moters romane sukurto sužadėtinio, 300 kvadratinių metrų namą Vilniaus priemiestyje. Ir ji daugiau nei dienos nebedirbo, neskaitant indų sudeliojimo į indaplovę namuose.
O Lauros tėvų džiaugsmui ribų nebuvo: mama net maloniai šyptelėdavo jiems atvykus sekmadienio vakarienės.
Bet, praejus trims metams po santuokos — kažkas pasikeitė. Laura ir Mindaugas nesusilaukė vaikų.
Verta paminėti, kad moteris ne itin to ir norėjo, kas galėjo pakišti koją palikuonių atsiradimui. Laura buvo gyvenimo sau ir dėl savęs ambasadorė. Tikėjo, kad yra per daug savanaudiška ir paviršutiniška, kad galėtų užauginti kitą žmogų. O Mindaugas kaip tyčia pradėjo vis ilgiau dirbti ir vis rečiau vestis Laurą į pasimatymus.
Galų gale prasidėjo jo savaitinės komandiruotės Danijoje. Po keleto tokių atvejų Laura laukdama namuose iš nuobodulio įdiegė sekimo programėlę jo mobiliajame telefone ir sužinojo, kad Mindaugo komandiruotė vyksta visai ne Danijoje, o Kaune. Kitos moters kelnaitėse. Todėl, kaip tipiška romantinėse komedijose, išmetė visus jo firminius rūbus pro langą, sudaužė kiekvieną bent kiek daugiau kainuojančią vazą, paveikslus, jo žaidimų konsolę, nepagailėjo nei televizoriaus. Mindaugas visai tuo nesistebėjo ir pats paprašė skyrybų.
Mindaugas savo žmonai paliko savo pernelyg didelį ir pernelyg tuščią namą. Tad karštakošė turėjo gyventi pati su sudaužytais daiktais. Deja, tai neilgai truko. Po mėnesio Laura nusižudė.
Arba užmigo ir prabudo sėdinti juodo Mercedes-Benz keleivio vietoje, šalia keistai pozityvaus vyruko.
Išeinant iš gyvenimo, moteris nepapaišė ranka ant lapo, nepateikė jokio paaiškinimo. Vieną vakarą jos vidinis pečius taip stipriai užsikūrė, kad rodos dūmai pasiekė ir pačios širdį.
- Niekas nenori mylėti mano pykčio, - prieš užmiegant pagalvojo moteris.
*
Ir štai, pasivažinėjimas baigėsi. Elvio daina taip pat nustojo groti prieš geras penkias minutes.
Jūsų stotelė. Aš jus palydėčiau, bet išlipęs iš automobilio nebegalėsiu jūsų matyti, - paaiškino Petras, privažiavęs prie „Rožių“ kapinių vartų.
Laura sustingo pamačiusi savo artimuosius stovinčius aplink jai iškastą duobę. Aplink ją buvo vien tulpės, koks tuzinas žiedų.
- Tai mano mėgstamiausia gėlė, - susigraudinusi tarė ji.
Tačiau ją labiausiai nustebino žmonės. Jos šaltasis ir apatiškas tėtis klupėjo ant abiejų kelių ir raudojo apkabinęs jos antkapį, kol mama glostė jo nugarą. Jos draugė Audronė stovėjo rankose laikydama Lauros nuotrauką. Kiti žmonės svyravo nuleidę galvas į kojų pirštus.
- Ar gali truputėli palaukti? - paklausė Laura.
- Žinoma. Tuomet duok ženklą, kada galiu atnešti tavo prabangųjį karstą, - pajuokaudamas atsakė vairuotojas. - Ir... sekmės, - pridūrė.
Laura suraukė antakius ir prunkštelėjo.
Išlipusi iš automobilio, moteris lėtai, bet užtikrintai prisėlino prie susirinkusiųjų, lyg bijodama, kad jie vis dėlto gali ją pamatyti. Pirmiausia, ji priėjo prie Audronės, kuri tyliai kūkčiojo padalbinus smakrą į skarelę. Laura pakštelėjo draugei į skruostą ir nors jokio fizinio įrodymo nebuvo, jog tai nutiko — draugė regis prašviesėjo ir užvertė smakrą į dangų.
Mindaugas stovėjo kitoje pusėje minios, užsivilkęs vieną iš savo brangesnių smokingų. Nepaisant visko, atrodė iš tiesų liūdnas.
- Tu pasipūteli, aš ant tavęs nebepykstu, - priėjusi ir jo pašonėje atsistojus tarė Laura. Tuo pačiu metu ji iškėlė savo pilkšvą ranką, duodama ženklą Petrui.
O tuomet tik įsispyrė pėdomis į žemę ir akimis palydėjo savo kūną medinėje dėžėje besileidžiantį į amžiną duobę.
Petras, kaip įmanydamas, kūliais parlėkė į katafalką. Bet nespėjo. Kai žvilgtelėjo per langą, narciziško grožio moters jau nebebuvo.
Ačiū, kad išbuvai su manimi iki pat galo! Tikiuosi susitiksime kitame, Katafalko Vairuotojo Istorijų epizode.